Share:


The spirit of the place – the problem of (re)creating

Abstract

The presented research focuses on sociocultural ability to (re)create spirit of a heritage site. The author defines a human habitat as a socio-cultural rhizome, and genius loci – as an intangible quality of a material site, perceived both physically and spiritually. Genius loci sites are identified as physical realities, and as mediators and media of societal interactions at the same time; they possess a distinguishable set of fundamental framework attributes: integrity, complementarity, continuity, a touch of eternity, nonevidence, being both a reality and an entity, and rhizomatousness. From this theoretical perspective the author defines conservation as an arboric, and sustenance of continuity – as a rhizomatic phenomenon, and makes a comparative identification of basic attributes, qualities, objectives, activities, and outcomes of the both systemic phenomena. The research resulted in two basic conclusions. First, that – though, due to on-going cultural shift in interactions with history, reconstructions gain in popularity – genius loci sites cannot be created or re-created intentionally, because they are happenings, and not creations. Second, that heritage conservation cannot substitute sustenance of traditional habitats, however, nowadays it plays an irreplaceable crucial role in safeguarding of tangible heritage, and this way becomes a cradle for emerging future cultural traditions.


Vietos dvasios kūrimo (atkūrimo) problema


Santrauka. Pateikiamame tyrime nagrinėjamos sociokultūrinės galimybės (at)kurti paveldo vietų ir vietovių dvasią. Autorė apibrėžia žmogaus buveines kaip sociokultūrines rizomas, o genius loci – kaip nematerialią materialios vietovės savybę, kurią suvokiame tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Genius loci vietovės yra identifikuojamos tiek kaip fizinė tikrovė, tiek kaip socialinių interakcijų tarpininkai ir terpė; šioms vietovėms būdinga išskiriančių pamatinių savybių sankaupa: integralumas, papildomumas, tęstinumas, amžinybės dvelksmas, neakivaizdumas, buvimas realybe ir esiniu vienu metu, rizomiškumas. Šiuo teoriniu rakursu autorė apibrėžia paveldo saugą kaip medžio pavidalo (angl. arboric) sistemos, o tąsos palaikymą – kaip šakniagumbinės (rizominės) sistemos reiškinį, identifikuoja bei lygina abiejų sisteminių reiškinių požymius, savybes, siekinius, veiklą ir padarinius. Remiantis tyrimo rezultatais daromos dvi išvados. Pirma, nors dėl vykstančios kultūros slinkties ir kintančios sąveikos su istorija populiarėja atstatymas ir atkūrimas, genius loci vietovės negali būti tikslingai sukurtos arba atkurtos, nes yra ne kūriniai, bet atsitikimai. Antra, paveldo sauga negali būti tradicinių žmogaus buveinių tąsos palaikymo pakaitalas, tačiau mūsų laikais ji atlieka esminį ir niekuo nepamainomą vaidmenį – išsaugo materialųjį paveldą ir taip tampa ateityje galinčių atsirasti kultūrinių tradicijų lopšiu.


Reikšminiai žodžiai: atstatymas ir atkūrimas, bendruomenės, Deleuze, erdvė ir vieta,  genius loci , išskirtinė visuotinė vertė, medžio pavidalo sistema, paveldo išsaugojimas, paveldo vietovė, rizoma, suvokimas, tęstinumas, tvermė ir palaikymas, žmogaus buveinės.

Keyword : arboric, continuity, Deleuze, genius loci, habitat, heritage conservation, heritage site, local communities, outstanding universal value, perception, preservation, reconstruction, rhizomatic, space and place, spirit of the place, sustainability and sustenance

How to Cite
Markevičienė, J. (2012). The spirit of the place – the problem of (re)creating. Journal of Architecture and Urbanism, 36(1), 73-81. https://doi.org/10.3846/20297955.2012.679789
Published in Issue
Apr 23, 2012
Abstract Views
865
PDF Downloads
839
Creative Commons License

This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.